pat pudakašt

žalias tvankus vasaros aromatas, tingi kava su cigaretės dūmais, truputis nerimo valandėlių, laukimo dvejonių ir staigus nusiraminimas, kad aplinkui tik nesibaigianti katastrofa.
džiugiai leidžiu sau nusišypsoti saulei, kuri kviečia mane atgal.
nebeturiu to, ką pati jaučiau ir norėjau jausti visą likusį gyvenimą. tiesą sakant išblukau.
begalinis noras sugrįžti kartais suteikia jėgų daryti taip, kad kiekvieną dieną atsistojus prie lango galėčiau žvelgti į dangų, širdyje nejausdama nė truputčio abejonių, kad šiandien ta diena, kurios aš laukiau visą gyvenimą.
ir vis dėlto, Tu teisus. per daug abstraktus mąstymas, improvizavimas net kebliausiose situacijose kartais priveda prie to, kad aš noriu pabėgti iš savo visiškai netvarkingo pasaulio. džiugu tai, kad atsigaunu po šių nedekingų depresijų minučių ir toliau stengiuosi rast siūlą ar kokį tai šiaudą, kurį pačiupus laisvai galėčiau plūduriot toliau gyvenimu.
būna kai šiaudus pakeičia plaustai ar valtys, o valtis pakeičia didžiausi laivai. gyvenimo laivai - tai įvairūs mano teigiamų jausmų zenitai. reikiamai galėčiau apibūdint savo jausmą dabar kaip kruizinį laivą ar nežmoniškai supaprastintą Titaniką, kuris, tikiuosi, nenuskęs.
-
niurkdau rutiną į vandenį. tegu sau skęsta ir su savim manęs nenusitemps. rytais būsiu nevalgysiusi, bet žinosi, kad lauke tvyrantis jausmas, p;avadinimu vasara, visad išgelbės iš klaikių situacijų.

o postringavimai apie gycenimą užbaigsiu savo šiandienos blogadieną.
slumdog millionair. dar laukia Marlly and me, bei unvited ir Klass.
-
klaikiai pasiilgau Tavęs. romantiškai apsivijusi apkabinsiu ir pabėgsiu.
viso, sriubeliuk!*



*žodis apsaugotas Kristijono autorinėmis teisėmis (made in blues night).