pirmadienis

ne, neklystu.
besigainiodama "tobulybes" pamiršau, kad vis dėlto pats buvau žmogus, atsinešęs į pasaulį ir savų dalykų. be nuolatinio kopijavimo, parodijavimo, norėjimo būti pastebėtam, pamatytam, paglostytam.
ar verkia tie žmonės? matant, gyvenant šalia jų, šildantis jų saulėj, kažkaip norisi jų paklaust. ar jie verkia. kai mama supyksta. arba gal verkė, kai buvo mažesnis ir sesė sulaužė jo žaislinę mašinytę. po galais. jaučia juk visi.
prie dalykų, kurie brangūs yra prisirišama. ir pajutau. dalykai (kurių nederėtų vadinti dalykais, išties), kuriems nebūtinai brangi esu ir aš.
koks slidus tas gyvenimas.
žinau žinau. tuoj kokia močiutė ar šiaip kokia priekaba pristotų su prikaišiojimais, kad nieko nenusimanau.
o atvirkščiai. jaučiuosi ir jaučiausi visad truputį labiau suprantanti, nei aplinkiniai. tik šalia to jausmo, visad iš paskos sekė baimė būti nesuprastu. ir galbūt momentas, kai kada pasakiau, ką galvoju ir gavau tokį atsakymą, kad po to nebenorėjau kalbėti pakeitė viską bloga linkme.
taip. tyčiojosi vaikystėj iš manęs. buvau ir stora, ir juokinga. nemokėjau apsiginti. turėjau juokingą pavardę ir dar brolį su negale. ir ką. tai atrodo pakenkė tik mano vaikystei.
tėvų skyrybos padarė truputį mane savarankiškesne kai kuriais atžvilgiais. nors negaliu sakyt, kad džiaugiuosi tuo. mano tėtis būtent toks, kokio norėtų kiekvienas vaikas. ir nė velnio jis manęs nepamiršta. aš perdedu.
pasirodydama silpnesne, nuskriausta ar kaip nors kitaip, gaudavau žmonių dėmesį. matyt, jokiais kitais sąžiningais būdais to padaryt nemokėjau/nemoku/nemokino.
nenoriu keistis, nes man to ir nereikia. tiesiog. reikia paspausti vieną mygtuką, kuris viską pakeistų. net ir žinau, kur jis ir kokia jo paskirtis. tik bijau, kad tai nebūtų per vėlu. kaip ir piešimo programoj: nupieši piešinį, netyčia priteplioji netaisyklingų linijų, taškiukų ir tik tris žingsnius gali žengti atgal, išnaikinti visą tai. jei jų bus daugiau, piešinį gausi tobulinti sava ranka.
kaži ar galima savo gyvenimą sulyginti su paint programa, bet tikiuosi manęs už tai niekas nenubaus. galvoju, jei pasinaudojus tais trejais žingsniais atgal ar nepadaryčiau dar didesnės klaidos. juk prie visų tų apsimetinėjimų buvo ir tokių akimirkų, kurios privertė jaustis pačiai pačiausiai tada.
taip, paminėjau apsimetinėjimus. negaliu sakyt, kad visą tą laiką Eglė nebuvo Eglė. bet tai Eglei, kuri gimė 1992 09 18 02:43 senuosiuose gimdymo namuose iš prigimties nėra būdinga būti tokiai panašiai į Kažką. gal tai per daug abstraktu, bet grįžtant prie to, kad gyvenu ne savo gyvenimą, sutinku šimtu procentu.
nežinau ar trys metai yra daug. imant viso žmogaus gyvenimo mastu, tai lyg pora savaičių, o gal mėnuo, bet dabar, tai yra skylė mano gyvenime ir daugiau nieko.
kalbu gal per daug pesimistiškai, per giliai viduj kažkur, tačiau, noriu keistis. ir šįkart nuoširdžiai. noriu duoti/atiduoti ir nebe apsimetinėti.
tiktų pasakyt, kad visi daro klaidų, bet ką sakyt tada, jei aš tikrai nenoriu, kad būtų taip, kaip visiems. leidžiu sau daryt klaidas, bet kai jų per daug arba jos tokios labai jau kvailos, kažkaip darosi nejauku dėl savęs.
tačiau vėlgi. pakeitus dienoraščio foną, neparašius nė vieno angliško žodžio įraše nepadariau jokios pažangos. reikia baigti galvoti apie kažką, sekti kažką ar gal netgi matytis su kažkuo. nesuprantu, kaip galima įstrigti į tą patį šūdą tiek ilgai. juk taip ir pasensi, Egle! man pačiai savęs gaila. per žema. kaip būtybei "suprantančiai daugiau nei aplinkiniai".
galų gale ir dredų nebūtų. būčiau ta pati pilka masė, kaip ir daugelis aplink mane. nors ir dabar ne ką mažiau kitokesnė esu.
kaži kodėl esu skautė, kodėl groju gitara ir lankau teatrą! nu gi šūdas čia. toks didelis šūdas, kurio net su kamazais nebeišveš vis dėlto.
teks gyventi jame. pasidarysiu plaustą, po to prie jo jungsiu lentas, kurios gal uždengs kada nors visą tą "tešlynę" žemiau. po to gal jos visai nebesimatys. bet kvapas liks. nedingsi niekur nuo to.
nežinau, gal po 10 ar 15 metų, kai jau gyvenimas truputį bus susiradęs savo kelią, viskas atrodys juokinga, gal net ir kvaila.
bet aš dabar savo nedideliam kambary vos telpu su visom savo MENKOM problemom ir pykčiais su mama ir broliu. su daug liūdesio esant namie. kaip princesė iš pasakos uždaryta kažkokiam bokšte, blem.
neužtenka tiek.
kiek viena daina, vieno žmogaus įrašas gali pakeisti, priversti parašyti tokį ilgiausią tekstą, priversti susimąstyti.
įsiaudrinimas atslūgo, bet vis dar negaliu sakyti, kad ta nuotaika, buvusi pradžioj apleido. neišsišneku. visiškai sutinku su Dovile, kad kiekvienas paauglys vis dėlto turėtų nueiti pas psichologą.
gal ir per daug išpučiu visą reikalą, bet manau, kad vis dėlto negreit sugebėsiu būti kaip ir anksčiau. gal net ir jausti taip nemokėsiu greit. o žodis nemokėsiu visai netinkamas. tiksliau, nenorėsiu.
šiandien visiškai nieko nematau ir negirdžiu.
gal nuo dabar.
nes skaudu... skaudu kaip mergaitiškos svajonės persirito į rimtą bėdą, kuri jau truputį nebesutvarkoma. į bėda, kuri padarė mane tokia. o moterys/panelės/mergaitės keisti tvariniai. sutiksiu su tuo.
ta proga, kad Adventas artėja, kad ryt atsinaujinimo savaitgalis, stengsiuosi atrasti naują asmenį savyje.

atleiskit, jei ką nors šio įrašo turinys suglumino, įžeidė ar dar kaip nors pakenkė jūsų asmeninei erdvei. man gal abejonių metas.

kai kuriems žmonėms už vispusišką gelbėjimą įvairiose situacijose, turėsiu dėkoti dar ilgai. įdomus laukia gyvenimas tada, kai mane paliksite su savo mokslų kelionėmis Klaipėdon ar kur kitur, nebus artimų draugų. nežinau. truputį gal dar apie tai negalvoju, tačiau, kažkaip net nesinori. pačios mintys nuveja šalin. kad ir kaip ten, manau pasikviesi mane į svečius ir atsigersim gal bent kavos kartu.
sudėtinga. po metų tu jau gyvensi atskirą gyvenimą nuo tėvų, nuo Telšių. truputį džiaugiuosi dėl Tavęs, gal net pavydžiu.
ir žinau, kaip tau gera su juo. visiškai suprantu ir atsiprašau už savo netaktišką elgesį dažnai. pasitaisinėsiu.
prie viso to. ačiū. tu daugiausia davei mano gyvenime.



vienui viena. bet nesijaučiu tokia.
gal ir nederėtų, bet viskam užglaistyt reiktų kavos. ne tradicinės.