bac

Lauryna Luničevaitė
"Tylos metai"


Pavasariais tyliai srovena
Gyvenimas man tarp pirštų.
Aplinkui viskas gyvena,
o aš - tylutėliai mirštu.

Nubudus randu pasaulį
Dar truputėlį šiltesnį.
Ir pastebiu, kad numiręs
Tampi į save panašesnis.

O vasarą tyliai juokias
Gyvenimas man tarp pirštų.
Visi šį sezoną tuokias,
o aš - tylutėliai mirštu.

Nubudus randu pasaulį
Truputį labiau nebylų.
Po pilvą skraido drugeliai,
Ir aš suprantu, kad myliu.

Ir rudenį tyliai šoka
Gyvenimas man tarp pirštų.
Nuo judesio darosi bloga
Ir aš tylutėliai mirštu.

Nubudus randu pasaulį
Įgavusį keisto baltumo.
Kažkas mane švelniai kutena,
Ir aš atrandu artumą.

Viduržiemį tyliai miega
Gyvenimas man tarp pirštų.
Krentu širdimi į sniegą
Ir tyliai tyliai numirštu.

Ir sniegas aplinkui tirpsta,
Ir ima tyliai sroventi
Pavasaris man tarp pirštų,
Man šitaip noris gyventi
Ir aš - kažkodėl - nemirštu.

šiandien pakeičiau nuomonę apie chėbrą savo. osom jie tokie, ištikro. bent iki tol, kol iki galo nepakyrėjo :]] kažkaip, jau iškentėjom tą "eiktunakui" stadiją, tai gerai dabar. gerai.
galų gale, pradėjau į viską žiūrėt, kaip į eilinį pasirodymą per vakaro laužą, tik, kad jau eterio metu žiūrės daugiau žmonių, nei ten :]].
nu bliaaa.
einu Liudo skaityt, žiūrėt tų pasakų sovietų ir velniai žino dar koo.

tas eilėraštis labai gražus.
sapnuoju aš vistiek! nu žinaii... juokinga. gali turėt - neimi. negali - nori! :]]]
rait. aš OPTIMISTĖĖĖ.