and so it is

vėl grįžtu prie senų... dainų, savęs ieškojimo melodijų. yra sunku, nematyti švytinčio veido, akių žybsinčių iš laimės, vėl prisilietus rankų lietumi.
sunku pagalvoti, jog gyvenime, gali kažko nepadaryti. arba padaryti ir po to nesugebėti ištaisyti. linijos, ribos, žaidimas, mokėjimas laviruoti tarp rimto ir melo, tarp tikro ir juokingo. sugebėti susapnuoti ateitį, o po to viską nupiešti. viskas yra menas. ir net būti ne menininku yra truputį menas ir tai žavi. kaip ir šiandieninis vėjelis, kaip ir rytoj pranašaujamas lietus. viskas, išskyrus mano nuotaiką, yra menas. viskas būtų idealu, jei viena eglė, kuri iš tikrųjų pasauly yra tokia viena, truputį susikauptų ir nustotų galvoti tik apie save ir savo nelemtą pasaulį. juk jo sienos, anaip ar taip griūna ir po truputį visai nyksta. bijau ir truputį nebejauku, kad vis dėl to kažką pradėjau daryt vėl negerai. nesuprantu, kur dingo mano svajonių laukai, miškai, slėniai?.. tik jau nesakyk, kad čia viską ir užbaigsiu? kad neišdrįsiu ir pabijosiu? tikiuosi, kad išmoksiu nekreipt dėmesio į nuomones, kad ir iš labai svarbių asmenų...

esmė, kad jau man atsibodo. nežinot, sugebėsiu padaryt ar ne. norėsiu padaryt ar ne. nusibodo čia būt, nežinau, kaip ryt pralinksmint save ir visai net nenoriu gal.
damien rice dar labiau slopina. viską.
niekas tikriausiai nepagalvoja... tikrai niekas, kad sunku. sunku būna kai nepalaiko, kai smukdo, kai tyčiojasi.
bet anaip ar taip. saulė negali šviesti visą gyvenimą. ir nešvies. galų gale susapnuosiu tuos pačius sapnus...sugalvosiu, kad viskas iš tikro buvo gerai. nu ir nachui taip?
kaip ir sakiau, bijau, kad kažką darau ne taip.
liūdna šiandien.